pakūgė

pakū́gė sf. (1) K, pakū̃gė (2), pãkūgė (1) 1. šienas, sugrėbtas į vieną vietą ir paskleistas storu sluoksniu, kad džiūtų, kupečvertė, kupečvietė: Kad kupsčius pakreika džiovinti, tad ir yr pakū́gė Tv. Šieną suvarom į pakū́ges, kad išdžiūtum Štk. Lanką pjovėjams išpjovus, grėbėjos šieną sugrėbdavo į pakūges, džiovindavo Šauk. Šieną pakū́gėse džiovin, t. y. išskleidus J. Sunešk šieną į pakūges. Paskuo, kai pradžiūs, sukrausim į kūgius Lž. Iš pãkūgės susidaro kūgis arba kupstis KlvrŽ. Vilko ant kalvos [šlapią šieną], vertė į pakūgę džiovinti Žem. Palaidos pakūgės juo sulyna negu sukrautos gerai Šts. Nėr bjauresnio daikto, kaip pakū̃gę sulydyti Krkl. Eikime pakū̃gių į kupstelius sukrauti: debesys kyla, lytaus būs Krš. Paėmęs grėblį eik į pievą pãkūgių apvartyti Žd. Kelias apvertėt pakū́ges? KlvrŽ. Stumkiat pakū́ges, atvažiuosam vežti Grg. Iš pakū́gės kriauna į kupsčius Štk. Iš vienos pakū́gės cielą vežimą prikriauna Štk. Šita pakū́gė šieno labai didelė, iš jos vienos būs vežimas Kv. Pradalgės storiausios: čia pat vieto[je] apsisukus – pãkūgė Plt. Lankos prilijusios, nė pãkūgei vietos negali rasti Plt. ^ Pareisi, juk ne pakūgės lyna Šts. 2. į krūvą sustumtas šienas, parengtas krauti į kūgius arba vežti: Priš vežant šieną reik suvaryti į pãkūges Kal. Į pakūgę suglemža i važiuo[ja] vežti Mžk. 3. kūgis: Vyrai, apviršuokiat pakū́ges, matot, kad lytus kilsta! Rt. Stovėjo stovėjo pakū́gės ir apsnigo Rdn. 4. K, BzF149, LsB306 lentos, pagaliai ir kita, ant kurių kraunamas šieno kūgis: Du žmoniu su našylom neša prie pakū̃gės StngŽ73. 5. Mrj vieta prie kūgio.